TSPMI svetur: Ugnė Litvinaitė: „Italijoje gyvenimas yra dabar ir čia“

TSPMI svetur: Ugnė Litvinaitė: „Italijoje gyvenimas yra dabar ir čia“

Ilgai planuotas, ilgai rašytas, ilgai redaguotas interviu su Ugne Litvinaite turėjo būti apie jos pusmetį Italijoje, o gavosi apie daug daugiau. Gero skaitymo, kuris ne tik neprailgs, bet ir įkvėps!

 

1.Pasirinkai keliauti į Italiją. Kokius stereotipus turėjai prieš išvažiuojant? Kas pasitvirtino, o kas ne?

Tiesą sakant, Italija nebuvo mano pirmasis pasirinkimas ir didžioji svajonė, tad pernelyg didelių lūkesčių ir romantizuotų vizijų nepuoselėjau. Gal dėl to staiga pasijutau laimėjusi aukso puodą, ypač kai pradėjau keliauti. Italija buvo nuostabi. Ir, tikiu, kiekviena šalis ir kiekviena patirtis gali IMG_9606būti nuostabi. Todėl ir sau, ir kitiems dabar sakau (nors Lietuvoje tą sunkiau suprasti:)), kad kartais gyvenimo gal nereikia idealiai sustyguoti. Kartais nuotykiai atneša daugiau, nei skrupulingiausias planavimas. Taip, čia kalbu aš, didžioji perfekcionistė. Italija išmokė mažiau planuoti :)

 

Ten pavojinga planuoti – traukiniai vėluoja arba sustoja vidury laukų. Žmonės neateina į susitikimus laiku, ir dažnai vėluoja tikrai ne dešimt… gal ir ne trisdešimt minučių. Panašiu tempu nuo grafikų atsilieka ir autobusai. Tie 10 % Ryanair kompanijos vykdomų skrydžių, kurie neįvyksta laiku, manau, yra vienaip ar kitaip susiję su italais. :) Tačiau sustojusiame traukiny grožėsiesi peizažu už lango (ir dėl tos pačios priežasties gal turėsi papildomą dieną pasimokyti egzaminui, nes dėstytoja tiesiog neatvyks),  belaukiant autobuso stotelėje dalinsiesi šokoladu su nepažįstama senute, o italas stiuardas su tokiu džiugesiu ir pasigėrėjimu papasakos apie būsimą skrydį (ir orlaivio meniu), kad nebesuprasi, kur ir kodėl skubėjai. Gyvenimas yra dabar ir čia. Reikia jį gyventi, o ne nuo jo bėgti.

 

O dėl gyvenimiškų dalykų Italijoje visai neverta jaudintis, nes jie tiesiog įvyks. Atsikėlęs neabejotinai gausi stiprios puikios itališkos kavos ir kokį saldų skanėstą, o pirmai valandai atėjus tikrai neliksi tuščiu skrandžiu (na ten tas apskritai neįmanoma). Tai yra, be pastos arba risotto – dviejų polių, ant kurių laikosi itališkų pietų identitetas. Tiesą sakant, net jeigu klajosi po akmenuotą paplūdimį su pavargusiomis draugėmis, kurias lengvais bateliais privertei sukarti nelengvą žygį, netikėtai gali užklupti kokį uostelį, o jame – gyvenimą švenčiančius uostelio gyventojus, kurie nė nemirktelėję kvies prie bendro stalo ir neš vienus skanėstus po kitų. Italų laimė yra paprasta ir nekintanti. Paremta bendravimu ir valgymu. Mano draugai paskutinį vakarą juokėsi iš savęs ir man įrodinėjo, kad yra primityvūs. Bet, klausiau aš, jūs laimingi? Taip, laimingi. Man telieka klausimas, o kaip norėčiau gyventi aš – ar laimės užtenka?:)

 

Ir labai laimingi žmonės. Italai yra tokie, kokius mes įsivaizduojame. Kaip iš knygų ir filmų. Išsiblaškę. Vėluojantys. Nespėjantys. Patingintys. Emocionalūs. Kartais dramatiški… Bet visada besidžiaugiantys gyvenimu. Pirmą vakarą Italijoje vakarieniavome su vidutinio amžiaus italų kompanija. Buvau sužavėta vakarienės kultūros, o dar labiau pačių italų. Jie elgėsi – triukšmavo, pasakojo, juokėsi – kaip filmo herojai. Vienas pasakojo prieš keletą dienų pagrasinęs dukros pirmajam vaikinui ginklu! Kad tik jos nenuskriaustų. Na, žinot, kaip tas rūpestingas tėtis iš pasakos. Šeima, beje, yra vienas italams svarbiausių dalykų – kartu su jau mano apdainuotu valgymu bei, aišku, kaip gi be to – pačia Italija. Nėra italo, kuris negalėtų dirbti turizmo agentu savo šalyje. Daugiausia maršrutų, kas be ko, priklausomai nuo regiono, būtų apie maistą. :)

 

2.Kas nustebino studijuojant? Ką reikėtų žinoti, prieš apsisprendžiant pusmetį mokytis Italijos universitete?

 

Ką reikia žinoti universitete, nelabai skiriasi nuo to, ką reikia žinoti apie Italiją apskritai. Gal ne viskas vyks pagal grafiką, gal ne visada egzaminas bus tą dieną, kurią turėjo būti, o dėstytojai ne visuomet gerai kalbės angliškai. Nors Bolonijos universitete viskas vyko gana sklandžiai, ir angliškų dalykų pasirinkimas buvo gana padorus :) tiesą sakant, nieko ypatingo nereikia žinoti – gal nebent kad egzaminai dažniausiai vyksta žodžiu.

 

3.Koks atsitikimas paliko didžiausią įspūdį? (Čia gal turi kokią istoriją, kuria norėtum pasidalinti)

 

Oi! Kelionės visada kupinos nutikimų ir nuotykių, jie visi savaip brangūs. Vis dėlto kai IMG_2357prisiklausiusi italų aikčiojimų ir perspėjimų, jog “na-ne-šioje-šalyje-tai-jau-tranzavimas-nesuveiks”, pirmą sykį iškėliau nykštį tranzuoti, ir kone iškart buvome paimti, kaip, beje, ir dar daug kartų po to, jausmas tikrai buvo džiugus ir gyvas iki dabar. O paskui buvo dar dug ko.. Daug sutiktų žmonių, stebinančio vaišingumo ir netikėtų istorijų, eiliniame miestelyje kažkur pietų Italijoje atsitiktinai sutiktų lietuviškų veidų, pažintų papročių ir vietų (kaip ir ambasadoriavimo Lietuvos grožiui ir tradicijoms :)), išgyventų jaudulių, nemokamai gautų bilietų ir situacijų, kai bilietus reikėjo parduoti… nakvynių įvairiose vietose, įskaitant alyvuogių laukus kalnuose ir keistą rajoną Palerme, ai, kelionės labai gerai.. :)

 

 

4.Kas buvo sunkiausia išvykus?

 

Natūralu, kad išvykus – bent kažkuriam laikui – lieki vienas pats su savimi. Tada tenka prisipažinti, kas aš toks, kokios mano silpnybės, kokios stiprybės, ko nesugebu, o ką darau gerai. Visko reikia mokytis, o labiausiai – kliovimosi savimi. Kai išvažiuoji į kitą šalį, niekas tau nebesako, kaip daryti, kada daryti, kur eiti. Tada esi vienas su savimi, kitokioje visuomenėje, kitoje vietoje, tarp skirtingų žmonių, gali lyginti, pažinti, pasakoti savo istoriją, ir atrasti, kas esi ir kuo nori būti. Na, bent jau gali priartėti prie to savo tikrojo aš, labiau savęs, nevaržomo aplinkos, o labiausiai savo paties lūkesčių ir/ar nusivylimų. Čia turi laisvę daryti ir klysti :) darai ir klysti! Arba pavyksta! Ir abiem atvejais viskas gaunasi gerai – tobulas priešnuodis perdėtam perfekcionizmui (kurio lietuviams tikrai netrūksta:)).

IMG_5445

Be kita ko, visame tame yra ir daug praktinių problemų. Kai skiria du tūkstančiai kilometrų, mama neišvirs arbatos susirgus, o pažįstamas nesutvarkys kompiuterio. Kaip ir niekas nepadės susirasti, kur gyventi, ir neparveš iš stoties vėlų vakarą. Daktaras greičiausiai tavęs nesupras, o pašte teks kovoti dėl savo siuntinio atgavimo iš paskutiniųjų. Turguje greit suprasi, kas užsienietei kainas užkelia, o kas iš laimės pasilabinti viską dovanoja :) Tai elementarios praktinės gyvenimo problemos ir situacijos, kurias labai sveika išmokti spręsti pačiam.

Vis dėlto, kuo sunkesnės patirtys, tuo jos mus labiau augina, skatina pasitikėti savimi – ir kitais, nes supranti, kad pasaulis pilnas nuostabių, gerai nusiteikusių, tau galinčių padėti žmonių.

Todėl vykstant į Erasmus siūlau būti pasiruošus iššūkiams ir juos su dėkingumu priimti, nes tai ir užaugina :)

 

5.Ko asmeniškai tave išmokė šis pusmetis?

Išdrįsau pasakyti sau ir kitiems, kokia esu. Kaip ir drąsiai pripažinti, kad daugeliu aspektu vis dar esu pakeliui į ten, kokia norėčiau būti. Bei stengtis dėl to.

Jau minėjau anksčiau kelis sykius perfekcionizmą. Vis dar kovoju su juo, bet man atrodo patekimas į naują aplinką, kurioje reikia tiesiog kažkaip verstis, na, pasakyti tą kapotos itališkos kalbos sakinį su daugiau rankų mostų ir akių vartymo nei taisyklingų gramatiškai frazių – nes kitaip turbūt nerasi reikiamos autobusų stotelės, na, pasigaminti tą sultinį iš vištos, kad ir kaip kratydavaisi to namie, nes tau labai blogai su gerkle ir jau nebėra ką daryti :) na, prašyti kažkieno pagalbos, nes matai, kad nesigauna kažkas. Na, tranzuoti, nes o kada, jei ne dabar?! Ir stebuklas tame, kad viskas galiausiai gaunasi – ir gal net geriau nei galėjai tikėtis? Išmokau būti lankstesnė, atviresnė, laisvesnė ir IMG_2360spontaniškesnė. Ir drąsesnė – ne tik leistis į keliones, bet ir į save. Nebėra sunku pripažinti sau – kad ir kiek žmonių su manimi, vis tiek aš viena pati už savo gyvenimą ir asmenybę esu atsakinga. Kita vertus, nėra baisu susitaikyti su tuo, kad dar nežinau, kokią vietą pasaulyje užimsiu. Po šita saule tiek daug skirtingų žmonių, ir kai keliauji ir susipažįsti su keisčiausiais jų, suvoki, kaip skirtingai susiklosto gyvenimai ir kokiomis skirtingomis formomis galima pasaulį palikti gražesnį, nei radai – kasdien. Griūva daug jaunatviškai ambicingų arba naivių įsitikinimų, taip pat ir baimių. Keliaujant po nepažįstamą šalį, jos žmones ir save, išties svarbūs dalykaikonsoliduojasi ir įgyja prasmę, kiti kelia klausimų. Supranti, kad dažnai nuo geriausio savęs varianto skiria tik drąsa jo ieškoti. Nebijoti tarpinės būsenos. (čia turėtų būti išnaša į Karolio Kaupinio tekstą, kurį turbūt godžiai viena ar kita forma surijo visi TSPMI studentai :)).

 

6.Galbūt į kokius nors dalykus grįžusi pradėjai žiūrėti kitaip?

 

Į laiką! Dievaži, Lietuvoje laikrodžiai kabo visuose kambariuose! Ir net Vilniaus kavinių darbuotojai visišku štilio metu, išėję valandėlei į lauką kalba, kad “va jau penkias minutes nieko nepaveikiau”. Efektyvumas 3000! Nesakau, kad tai blogai. Labai gerai yra turėti ambicijų ir įgyvendinti savo tikslus, o be laiko valdymo sunkiai tas gali gautis. Vis dėlto kartais leiskime sau pagalvoti, kad pasikalbėti tai nėra tolygu iššvaistyti laiką. Arba pavalgyti. Lieku prie minties, kad pietauti turėtume (vien šita teiginio dalis – jau iššūkis vilniečiams, kurie per darbus neranda laiko tam, ar ne?) dvi valandas, kalbantis su svarbiais mums žmonėmis. Na taip, kaip kitaip?!

 

O jei rimtai, į daug dalykų sugrįžus iš kitos šalies turi privilegiją žvelgti dviem kampais, lyginti ir bandyti suprasti, kaip, pavyzdžiui, tas pats laiko vertinimas veikia žmones, jų santykius bei visuomenę. Supranti, kad italai gal patiria mažiau įtampos ir turbūt dėl to ilgiau ir laimingiau gyvena. Bet lietuviai – na mūsų pasišventimas darbui yra vertas medalio. Drįsčiau paspekuliuoti (čia kartu ir truputį paslėpto sarkazmo mums kaip visuomenei, jei atseksite), kad kai išspręsime socialinės atskirties problemas ir suteiksime galimybes bei motyvaciją visiems stengtis vienodai, tai esu tikra, kad greitai šausime į viršų kaip kometa ir savo produktyvumu sukursime Baltijos stebuklą.

 

7.Ką patartum žmonėms, išvažiuojantiems į Erasmus programą?

 

Būti drąsiems, atviriems ir semti viską iš tos patirties pilnomis rieškučiomis! O paskui privalomai reflektuoti. Daug ir sąžiningai.

 

Parengė Aura Lomeikaitė