„Prie Kavos“: Interviu su repuojančiais VU TSPMI studentais M. Nesavu ir D. Mikelevičiumi

„Prie Kavos“: Interviu su repuojančiais VU TSPMI studentais M. Nesavu ir D. Mikelevičiumi

Kiekvienas universitetas turi išskirtinių žmonių, kurie turi ką nors kitokio nei daugelis jų bendrakursių. Vieni yra linkę šokti, kiti groti, piešti, o VU TSPMI studentai atsigauna perteikdami save repo kultūroje, kuri išlaisvina jų emocijas ir perteikia vertybes, kurios paliečia kiekvieno klausytojo apdulkėjusias minčių spintas. Būtent tokį saviraiškos būdą pasirinko Martynas Nesavas ir Domantas Mikelevičius. Susipažinkime su jais iš arčiau!

  1. Kada ir kodėl pradėjote repuoti?

Martynas: Pradžia, kada pradėjau domėtis repo kultūra, greičiausiai buvo 1-2 licėjaus klasėje, bet tai galima vadinti tik pirmaisiais pasibandymais, tačiau tas rimtesnis kūrybinis procesas prasidėjo maždaug prieš tris metus.

Domantas: Mano pirmieji kartai, kai pradėjau linkti link repavimo buvo tiesiog rašymas, kada tu atsisėdi prie kompiuterio, įsijungi word‘o failą ir bandai užrašyti savo mintis, emocijas. Tuo metu negalvojau apie repą, tiesiog rašiau žodžius, kurie sukosi mano galvoje ir pastebėjau, jog viskas rimuojasi ir taip, žodis po žodžio, atsitiktinai gavosi kūrinukas, kurį galiu pavadinti savo pradžia šioje srityje.

Kuo jus patraukė VU TSPMI? Juk tai yra visai nesusiję su jūsų pomėgiu ir labiau linksta į akiplėšiškumą, taisyklių laužymą, kas yra priešprieša politikos mokslams.

Martynas: Aš niekada nesiejau savo pomėgių – hip hopo kultūros su karjera, nors matau aiškų ryšį tarp repo ir politikos – abu atvejai yra žinutės transliavimas, tačiau tu gali pasirinkti, kuris būdas tau yra artimesnis ir kurią platformą pasirinksi savo idėjoms perteikti. O jeigu muzika bus tas įrankis, kuriuo tu sugebėsi surinkti didesnę auditoriją, kuri pritars tavo požiūriui, vertybėms, tai kodėl gi ne! Man labai nepatinka, kai žmonės hip hopą supranta vienpusiškai ir susidaro klaidingą nuomonę, taip galbūt yra todėl, kad šiuolaikinis repas nebėra toks, koks buvo jam istoriškai formuojantis – jis turi pasakoti istorijas, perduoti žinutę, kuri atrastų savo klausytoją ir būtų artima. Repas turi keletą nišų, o viena iš jų yra klubinė muzika, kuri trukdo išgirsti istoriją. Norėčiau, jog ši muzikos kultūra grįžtų į pradinę būseną, kurios pagrindinis tikslas perduoti žinią žmonėms, perteikti savo jausmus. Aš manau, jog tai yra mano misija, tačiau tai visai nesikerta su mano studijomis TSPMI.

Domantas: Aš taip pat atskiriu savo karjerą nuo laisvalaikio, pomėgių. Repas man yra tiesiog laisvalaikio veikla, kuri padeda atsipalaiduoti. O TSPMI yra visai kas kita. Beje, čia įstojau visai atsitiktinai, sritis, kurioje save įsivaizdavau, buvo aviacija, bet po trijų savaičių trukusių įvairių patikrinimų man nustatė daltonizmą ir man buvo likusios kelios valandos apsispręsti, ką aš toliau veiksiu savo gyvenime, todėl teko peržiūrėti visas Vilniaus Universiteto programas. Prieš tai apie TSPMI nebuvau girdėjęs, perskaičiau programą, atsiliepimus, kurie įtikino, jog tai yra labai perspektyvi sritis, reikalaujanti aukšto balo, štai taip aš atsidūriau institute. Na, o kalbant apie repą, jis man padeda išreikšti save. Aš taip pat nesutinku, jog repas yra agresyvus, nes jį matau kaip labai įvairiapusišką dalyką, kurį gali pasitelkti, kaip priemonę išreikšti savo mintis, tačiau tai nebūtinai gali būti pateikta agresyvia forma.

Jūs neseniai kartu išleidote bendrą kūrinį. Kas sukūrė tekstą?

Domantas: Kiekvienos dalies tekstas yra sukurtas asmeniškai, to kas jį atlieka. Savo dalį parašiau aš, Domantas savo, Klaudija savo. Kiekvienas pasakojo savo istoriją.

Martynas: Visada svajojau apie du dalykus, pirma, apie moterišką vokalą, kuris nedainuotų, kaip yra įprasta repo dainose, o repuotų. Todėl labai džiaugiuosi, jog tai pavyko! Antras dalykas, apie kurį galvojau, jei kada nors tekstų repuoti su kitais žmonėmis, kad kiekvienas iš jų transliuotų savo žinutę, todėl ir „gimė“ kūrinys, kuris vadinasi „Trys“. Jame yra trijų žmonių istorijos ir skirtingi požiūriai į gyvenimą, kaip jie save mato ir kontaktuoja su aplinka, kitais žmonėmis. Mums tai puikiai pavyko. Domantas rašė apie savo santykį su žmogumi, jausmus, emocijas, kurias jis sukelia. Mano dalis buvo apie mane bei santykį su pačiu savimi, kaip aš bandau save perprasti, susidraugauti. O Klaudijos dalis – jos ryšys su visuomene, kaip ji jaučia save ją supančioje aplinkoje, kaip bando prisistatyti. Ir galiausiai, po tiek diskusijų, darbų mes turime šį kūrinį.

Ką manote apie šiuolaikinę repo kultūrą? Ar ji bėgant laikui labai pasikeitė?

Martynas: Repo kultūroje yra labai svarbus tekstas, todėl kiekvienas turi perteikti savo mintis. Šiuolaikinėje muzikoje dažniausiai yra priešingai – žodžiai atlikėjams dažniausiai yra parašomi, tačiau tada jie užsideda kaukę ir pasakoja kito išgyvenimus. Na, bet jei jiems patinka būti kaukėmis, tai prašom, bet aš manau, jog viskas turi būti nuoširdu ir tikra.

Domantas: Mano nuomone, šiuolaikinė repo kultūra tampa vis labiau komerciška. Daugelis reperių pamiršta esminį tikslą – pasakoti istoriją, o tai iškeičia į pinigų troškimą ir būtent todėl, kaip Martynas minėjo, tekstai jiems yra parašomi. Mano idėja yra neužsidirbti pinigų, bet išreikšti save – jausmus, emocijas, kurios perteikia mane, kaip asmenybę.

Ar turite daugiau pomėgių, kurie jums padeda pabėgti nuo kasdieninio triukšmo?

Domantas: Taip, nuo vaikystės domiuosi krepšiniu, įstojęs į gimnaziją nusprendžiau išbandyti save ir kitose srityse, o tai įgyvendinti man padėjo Martynas. Susipažinęs su juo pradėjau užsiiminėti boksavimu. Šiaip man labai patinka sportas, bet dabar dėl mokslų jį šiek tiek apleidau. Be sporto, taip domiuosi ir kitomis veiklomis: dalyvauju Europos jaunimo parlamento veikloje, važinėju į sesijas, kurios vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, užsiimu verslo projektais internete – svetainių kūrimu. Kalbant apie studijas, prieš tai taip pat svarsčiau stoti į tarptautinį verslą ar ekonomiką, bet nusprendžiau, jog verslas yra toks dalykas, kuriame turint gerą idėją, ją vis tiek galima įgyvendinti, žinoma, reikia turėti tam tikrų žinių, bet aš manau, jog studijuoti TSPMI yra perspektyviau nei Vilniaus Universiteto Verslo mokykloje.

Martynas: Mano gyvenime sportas taip pat užima svarbią vietą. Boksuojuosi jau 8 metus ir užsiimu kitais koviniais menais. Dar dalyvauju debatuose Europos jaunimo parlamente. Nauja veikla, kurią labai ilgai brandinau, yra rašymas, tai apima ne vien tekstus repo kūriniams, aprašinėju kovinius menus, jų technikas – tai internetiniai straipsniai, lengva žurnalistika. Taip pat turime įsteigę naują projektą „Baltas dušas“ – jaunimo žurnalistinė idėja, kurioje jie gali reikšti savo mintis, transliuoti savo požiūrį visuomenei. Prisidedu prie savanoriškų iniciatyvų ir bandau apimti kuo daugiau įvairių veiklų.

Ar nesunku suderinti pomėgius su mokslais?

Martynas: Aš laikausi tokios idėjos, kad, norėdamas daug padaryti, visada atrasi tam laiko. Ir kažkaip išsisuki.

Domantas: Sutinku su Martynu, nes papratai kuo mažiau darai, tuo labiau pasiduoti pagundai nieko neveikti, tačiau kai žinai, jog turi darbo, o svarbiausia – tau patinka ta veikla, tiesiog susikaupi ir dirbi.

Pasaulyje yra nemažai atvejų, kada politikai užsiiminėja, atrodytų nesusijusia veikla. Pavyzdžiui Ronaldas Reiganas prieš tapdamas prezidentu buvo aktorius, galbūt ir mes turėsime ką nors neįprasto – repuojančius politikus?

Domantas: Stodamas į TSPMI neturėjau minčių pabaigus eiti į politiką, mano tikslas pasiimti iš instituto viską, kas yra įmanoma, įgauti žinių. Repavimas, kai tu stovi scenoje prieš savo publiką, tu tuo pačiu ugdai lyderio savybes, kurios yra labai svarbios ir politikoje, ypač viešuose kalbėjimuose, kurie yra neišvengiami. Tai suteikia pasitikėjimo savimi bei ugdo oratoriškumą. Tačiau savo ateities sieti su politika nesiruošiu, planuoju susikoncentruoti į verslo sritį.

Martynas: Kaip minėjau anksčiau, repas ir politika vienas kitam netrukdo. Pirma, aš pastebėjau, jog tekstų kūrimas labai padeda rašyti kalbas, nes tada pradedi jausti tam tikrus kalbos momentus, tonacijas ir sąskambius, kurie siejasi su muzika, būtent tai gali perteikti viešoje kalboje, kuri tampa gyvesnė ir patrauklesnė klausytojui. Antra, nustoji bijoti publikos, kalbėti viešai, nes tai privalai valdyti norėdamas būti muzikantu, ta pati situacija yra ir politikoje. Ir trečia, tiek muzikoje, tiek politikoje esminis principas yra perduoti žinutę, pateikti savo idėjas. Kadangi, vienaip ar kitaip politika tikrai taps mano gyvenimo dalimi, aš manau, jog hip hopo kultūra man padės daugelyje situacijų surasti išeitį ir pateikti save.

Kur įsivaizduojate save po 6-7 metų?

Martynas: Aš manau, kad darysiu tai ką mėgstu, neribosiu savęs visokiomis „klišėmis“, ar kažkuo, kur mane bandys įsprausti. Žinoma, aš negaliu prognozuoti, bet jeigu kalbant apie svajone, manau, jog būsiu surinkęs bent vieną areną, nes labai to noriu. Tikrai, manau, kad baigsiu TSPMI ir baigsiu gerai bei darysiu tai, kas yra arčiausiai širdies. Štai tokios trys didelės Mikės Pukuotuko svajonės.

Domantas: Yra labai sudėtinga pasakyti, kur aš save įsivaizduoju po tiek metų, nes esu labai spontaniškas žmogus. Mano gyvenime yra labai daug savaiminių sprendimų, vienas iš tokių yra ir TSPMI. Tačiau planuose turiu įrašyti bent kelis naujus kūrinius, į didelius koncertus kol kas nesu linkęs orientuotis, žinoma, ruošiuosi gerai pabaigti TSPMI ir turėti tam tikrą verslo projektą, kuris jau būtų įsibėgėjęs ir padėtų realizuoti save.

Tikiuosi, jog išgirsime dar ne vieną kūrinį ir didžiuosimės jūsų pasiekimais garsinančiais TSPMI.

Parengė Gabija Luneckaitė