Gabrielė Zenkevičiūtė: „Man Lietuvos miškas ir jūra yra vietos, kur aš atrandu save“

Gabrielė Zenkevičiūtė: „Man Lietuvos miškas ir jūra yra vietos, kur aš atrandu save“

TSPMI yra  vieta, kurioje galima sutikti begalę išskirtinių ir įdomių žmonių. Studentams netrūksta entuziazmo, charizmos ir gebėjimo užkrėsti kitus savo idėjomis. Jie vienu metu sugeba mokytis, keliauti, fotografuoti bei koordinuoti savo sritį Studentų atstovybėje. Būtent su tokia asmenybe, Gabriele Zenkevičiūte, susipažinsime šiandien!

Kas tave paskatino tapti VU SA TSPMI nare?

Atrodo, tai buvo taip seniai, bet atsimenu, jog man net nekilo klausimas, ar aš noriu, ar nenoriu priklausyti studentų atstovybei, nes mokykloje buvau mokinių tarybos pirmininkė, o, kai atėjau į universitetą, tai nutiko  natūraliai. Man tokia veikla yra įprasta, ir nuo pirmakursių stovyklos aš jau žinojau, kad tikrai dalyvausiu šios organizacijos veikloje. Net nežinau, kas mane paskatino, turbūt tai galėčiau įvardinti kaip „vidinis aš“. Pirmame kurse buvau VU SA TSPMI nare, o kurso pabaigoje, kai vyko rinkiminė ataskaitinė konferencija, tapau organizacinės srities koordinatore.

Ką reiškia užimti tokias pareigas?

Visu pirma, tai yra didelė atsakomybė, nes, kai esi paprastas narys, gali nepajėgti, nenorėti daryti kai kurių darbų, o buvimas koordinatore reiškia, kad tu turi galėti, turi atrasti laiko, jėgų, nes tu esi atsakingas ne tik už save, bet ir už savo komandą. Antra, tai kartu yra ir tavo kūrybinė pusė, tai, kiek tu nori daryti dėl savo srities, kiek tau pačiai yra įdomu atrasti naujus renginius, ir labai svarbu, kiek tu nori daryti papildomai, kas nėra privaloma. Geras koordinatorius yra tas, kuris daro ne tik tai, kas jam yra pasakyta, bet ir ieško naujų būdų pagyvinti srities veiklą tiek vidinėje dalyje, tiek išorėje – mūsų institute.

Į koordinatorės pareigas tu žiūri labiau kaip į darbą ar malonumą?

Man tai niekada nebuvo prievolė, žinoma, ir darbas nebūtinai turi būti priverstinis, nes jį galima suderinti su malonumu. Visi darbai turėtų būti malonumas, bet gaila, kad taip nėra. Na, o koordinatorės pareigos man yra malonus darbas. Žinoma, būna visokių dienų, kai nieko nebenori, bet, jei esi gerai išsimiegojęs, geros nuotaikos, net nekyla minčių, jog nenori tuo užsiimti. Tai yra mano sritis, man tai patinka!

Kuo šiuo metu užsiima organizacinė sritis?

Dabar mes intensyviai ruošiamės Politologų dienoms: susitinkam kiekvieną savaitę, ruošiame renginių tinklelį, vakarinę dalį, ieškom atlikėjų, fotografų, video montuotojų, mąstom, kokius žmones galime pasikviesti. Darbų yra tikrai daug, nes visas ruošimosi procesas turi prasidėti kuo ankščiau. Taip pat šiuo metu rengiame projektą kartu su programa „Sąžiningai“ – organizuojame diskusiją apie pareigą valstybei, universitetui. Šios diskusijos idėja man labai patinka, todėl smagu dirbti ties tuo.

Turbūt ne vienas pastebėjo, jog tavo Instagram‘o paskyroje yra daug meniškų nuotraukų, koks yra tavo sąryšis su fotografija?

Tas sąryšis yra asmeninis ir neprofesionalus. Prieš rudens pradžią pasiskolinau savo pirmąjį juostinį fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti neturėdama daug informacijos, tik pasiklausinėjusi pažįstamų, kokie yra nustatymai. Kartais būna, jog nori išsaugoti akimirką, o fotografija yra puikus būdas tai įgyvendinti. Kai kurie žmonės uždaro kokios nors ypatingos vietos orą į stiklainį ir nešiojasi jį su savimi, aš tai darau fotografuodama.  Taip pat mėgtu filmuoti ir galbūt kada nors sukursiu savo filmą. O šiaip gyvenime norėčiau keliauti, nesvarbu, traukiniu ar pėsčiomis, ir viską fiksuoti. Fotografuodamas tu pats gali pasirinkti, kokios detalės bus kadre, nes jis turi rėmus, o tai suteikia galią pasirinkti, kas bus centre, o kas į kadrą nepateks. Tai yra būdas parodyti, kaip aš matau pasaulį.

Kokias šalis jau esi aplankiusi?

Kol kas dar tik pradedu savo kelionių atradimus. Esu buvusi Turkijoje, Egipte, Latvijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Čekijoje, Italijoje, Prancūzijoje,  o šiais mokslo metais atradau laiko nuvykti į Portugaliją ir Vokietiją. Aš manau, kad tikros kelionės yra tos, iš kurių ką nors pasiimi ir atsimeni, tačiau iš kai kurių šalių aš nepasiėmiau tiek, kiek, manau, dabar galėčiau, todėl žemėlapį aš pradedu braižyti iš naujo. O šią vasarą ruošiuosi eiti į pėsčiųjų žygį Ispanijoje, tai bus 800 km ilgio Šv. Jokūbo kelias. Manau jog kiekvienas turi atrasti sau tinkamą būdą pažinti šalį ir tai reiktų daryti, kaip nors kitaip, ne gulint prie baseino.

Jei turėtum galimybę, kokią šalį pasirinktum, kaip savo gyvenamąją vietą?

LIETUVĄ. Aš galiu keliauti daug ir ilgai, sutikti įdomių žmonių, tačiau nei vienos šalies nemylėsiu taip, kaip myliu Lietuvą. Čia kaip iš Čiurlionio kūrinių, man miškas, jūra Lietuvoje yra vietos, kur aš atrandu save.

Kaip manai, ar tokios jaunimo organizacijos, kaip VU SA TSPMI išugdo asmenybę ir padeda stipriau stovėti ant kojų?

Yra žmonių, kurie įsivaizduoja, jog tik priklausydamas organizacijai tu galėsi iš jos viską pasiimti, bet, iš tikrųjų, tu pats turi daryti tuos mainus, viskas priklauso tik nuo tavęs, kaip ir šalyje – kiek tu jai duosi, tiek ji tau sugrąžins atgal. Taip pat yra ir su organizacijomis – ji tikrai nenuties tau kelio, bet, jei tu atiduosi daug jėgų, ji padės tau atrasti save.

Parengė Gabija Luneckaitė